dalis Lenkijos TET ir dar šis tas

Ryte tęsėm kelionę TET'u, kol nusprendėm, kad vien važiavimas miškais ir laukais darosi nuobodokas, juolab, kad jokių įdomesnių lankytinų vietų neradome. Antros nakvynės stovyklą prieš pat saulėlydį įkūrėme prie Vepšo upės.

Vakarieniaudami sudėliojom kelių ateinančių dienų planą. Nusprendėm, kad bukas važiavimas lauko keliukais nebeįdomus - pasukom iš TET ir jau daugiau asfaltu nuvažiavom iki Osvencimo. Planavom ten įsikurti kempinge, o kitą rytą aplankyti muziejų. Apie Osvencimą, o teisingiau pačiame mieste radom vienintelį kempingą, kuris labiau priminė viešbučio kiemo pievelę. Vieta nesužavėjo, supratom, kad laužo čia užsikurti nepavyks ir vienintelis privalumas, tai dušas. O už tą malonumą paprašė 10€ nuo galvos. Pabrauzinę booking'ą radom 3***viešbutį, už 500 m, kuris su pusryčiais atsiėjo 30€ dviem. Personalas po nakvynės leido pasidėti visą savo moto aprangą jų sandėly ir grįžus po ekskursijos persirengti. Čia yra didelis pliusas, nes ekskursija po Aušvico muziejų truko ~3 valandas ir daug smagiau vaikščioti apsirengus lengvais drabužiais. Į muziejų galima patekti tik grupėmis su gidu. Pasirinkome eiti su lenkiškai kalbančia gide, kad nereikėtų laukti poros valandų angliškos grupės ar net pusdienio rusiškos grupės. Ne viską supratau, ką pasakojo truputį švepla gidė, bet pakankamai, kad susidaryčiau šiurpų tų įvykių vaizdą.

Po ekskursijos truputį užkandę ir persirengę sėdom ant motociklų ir patraukėm link kalnų. Užsakėme dvi nakvynes Zakopanėje su mintim per dieną aplankyti aplink Zakopanę esančius įdomesnius objektus.

Rytas kalnuose išaušo gražus, saulėtas. Pusryčiams pabaigėme savo turėtus makaronus su priedais ir išvažiavom pasiblaškyti po apylinkes. Pirmas objektas - Gubalowka viršūnė. Normalūs žmonės kopia pėsti, tingesni keliasi keltuvais, o mes būtinai turėjom surasti kaip užvažiuoti. Pirmas bandymas nepavyko, nes papuolėm į siaurą statų keliuką pėstiesiems. Antras bandymas truputį aplinkui, truputį pro truputį neigiamus ženklus, bet į viršų visgi užvažiavom. Patekom į pėsčiųjų gatvę - kiniškų šūdniekių (kitaip dar vadinamų suvenyrais) turgelį. Praėję visą gatvę ir išgėrę kavos, leidomės prie kito objekto. Tai buvo kalnų ežeras Morskie Oko. Vienas bandymas privažiuoti atsimušė į Slovakiją, o ten važiuoti negalėjome, nes būtų reikėję 2 savaites izoliuoti grįžus. Taigi apsisukom, privažiavom iš kitos pusės, bet čia atsimušėm į vartus, pro kuriuos tik pėstute. 9 km (DEVYNIS! KILOMETRUS!). Ne, čia ne mums.

Na ką, imam dar vieną objektą. Jau neprisimenu kokią viršūnę galima pasiekti keltuvu iš Zakopanės centro, bet ten ta pati situacija - 4 km pėstute iki keltuvo, nes pravažiavus tą nelemtą neigiamą ženklą, su begalybe išimčių, mums galėjo kainuoti 500 PLN, t.y. apie 120€. Ok, nenuleidžiam rankų, dar turim vieną objektą - kažkokius urvus, kur galėsim pasislėpti nuo ateinančio lietaus. Nulekiam ~10 km iki tų urvų. Ir ką manote? Čia nerašo atstumo, bet rašo laiką. Nuo parkingo iki įėjimo į urvus - 1 val 40 min. O lietus jau už 3 min. Čia buvo nuspręsta, kad gana jau tų įdomybių, važiuojam link "namų". Lietus prapliupo su didele jėga ir per 10 min supratau, kad mano moto kelnės seniai prarado tą "xxx-tex" sluoksnį, kuris atsakingas už vandens nepralaidumą. Grįžę į viešbutį susiradom netoliese (3,5 km) akvaparką ir nusprendėm, kad visgi reikia pasivaikščioti iki to parko, o pasišildyti pirtyse bus ne pro šalį. Išlindus iš pirčių buvo jau sutemę, bet dar nupėdinom iki centrinės pėsčiųjų gatvės su begale restoranų, pavalgėm ir grįžom dar kelis km iki viešbučio. Išvada - Zakopanė ne slidinėjimo sezonu - tik mėgstantiems keliauti pėsčiomis.

Ankstų penktadienio rytą startavom link namų. Pakeliui pusryčių stabtelėjom kažkokioj terasoj. Kelius rinkomės kuo mažiau apkrautus, kuo siauresnius, bet tuo pačiu įdomesnius, nepraleidžiant progos persikelti per upes keltais. Vakare atvažiavom iki Bjala Podlaska, radom puikų viešbutį pačiam centre, su pusryčiais už 30€ dviem. Barmenė rekomendavo vakarienę šalia esančiame tų pačių šeimininkų restorane / alaus bravore, kuo mes sėkmingai pasinaudojome.

Na ir paskutinė diena. Vėl važiavom TETu su nedideliais nukrypimais iki PL LT sienos, aplankydami 2 lenkų TET maršrute pažymėtus objektus. Tai sugriuvus bažnyčia ir nebeveikiantis geležinkelis į Baltarusiją. Prie baltarusijos sienos barista vaišino kava, kol mūsų patikrinti atvažiavo lenkų pasieniečiai. Kavos atsisakė, bet dokumentus tikrino ilgai. Patys pasiūlė nufotografuoti mus ten, kur šiaip jau negalima kojos kelti ir palinkėję laimingos kelionės, išvažiavo.