Karjalan tazavalda (Karelijos Respublika)

2017 liepos 1 Startuojam dviese 6:30 val. ryto Kaune, pilant lietui ramiai nuzvimbiam iki Utenos, kur prisijungia trečias keliautojas. Užkandam cirko (K) sumuštinių ir aprimus lietui judam link Rusijos. Latvija mus pasitinka siaubingai nesvetingai. Tokio kelių remonto jau seniai niekur neteko matyti. Šviesoforas, vienos krypties eismas ir toje remontuojamoje atkarpoje provėžos tokios gilios, kad nejauku važiuoti tuo šlapiu moliu (rodos, dar maišytu su cementu ar kažkuo panašiu) ir net gaila tuo keliu važiuojančių mažų automobiliukų, kurie turbūt dugnu šliaužia. Po kelių tokių atkarpų mes jau molini iki ausų, kaip pridera enduristams. Nieko tokio, Daugpilyje susirandam savitarnos plovyklą ir bandom praustis. Deja. Sakiau, kad su cementu? Aukšto slėgio purkštuvai nepajėgūs nugrandyti tos pridžiuvusios masės. Na bent kažkiek vis tiek tapom švaresni. Toliau lengvai, be nuotykių pasiekiam Rusijos pasienį.

Sienos formalumai atima 3 valandas. Latviai greitai, bet rusai niekur neskuba, užsieniečiai pildo krūvas popierių rusų kalba (truputį juokinga, kai sutikti ispanai ir olandai turistai turėjo pildyti deklaracijas ir pasižadėjimus, kad išsiveš transportą ant blankų, kur viskas rusiškai, o jie aišku nieko nesupranta). Mums paprasčiau, nes bent jau kalbą mokam. Muitinėj dar lepteli, kad čia kelias bus mokamas, reikia nueiti susimokėti, nes neišleis išvažiuoti. Išsiaiškinam, kad motociklams nemokamas kelias, pasikeičiam pinigų pradžiai ir minam iš tos nemalonios teritorijos. Važiuojasi lengvai, oras lyg ir gerėja, susirandam pakelės užeigą, kur kaukazietis iškepa šašlykų, pasistiprinam ir lekiam iki šios dienos paskutinio taško, miesto Luga, kur užsakytas viešbutis. Vežamės visą turizmo amuniciją, bet pirmą nakvynę po 650 Km nusprendėm praleisti viešbutyje, nes nuovargis, lietus, nežinomybė dėl muitinės neleistų ramiai ieškotis gražios vietos nakvynei. Viešbutį rinkomės iš 2 tame miestelyje randamų per booking.com, tai išsirinkti nebuvo sunku. Pikta administratorė pasitiko jau lauke klausimu ar rezervavome. Apkaltino booking'ą, kad siunčia jai per daug žmonių, tiek kambarių nėra, taigi tenkinomės mažesniu nei numatyta kambariu, nes kitokio pasirinkimo nebuvo. Na tiek to, nesigadinam nuotaikos, išsipakuojam, įsikuriam ir einam per miestelį ieškoti maisto ir nuotykių. Nuotykių neradom, skaniai pavalgėm ir su taksi grįžom į viešbutį.

2017 liepos 2 Keliamės vėlai, nes vakarienė užtruko ilgokai, vėl einam į miestelį susirasti pusryčių. Viešbutyje net nesinorėjo bandyti. Po pusryčių, 12:50 mus jau grūda lauk, sakydami, kad turėjome dingti iki 12, nors booking'e rašė apie išsiregistravimą iki 13:00. Pakuojamės, pilam kuro ir minam į Kareliją. St. Peterburgą lenkiam dideliu lanku, kad kuo mažiau užgaišti. Su keliais atokvėpio sustojimais pasiekiam daug maž numatytą vietą, trumpai paklaidžioję randam gražiausią kelionės stovyklavietę. Vos atsidarę šalmus pradedam šerti uodus :) Statom palapines, kuriam laužą, šeriam uodus, gaminamės maistą, gaudom žuvį (vieną), šeriam uodus ir kai galų gale pradedam gerokai žiovauti, žiūrim į laikrodžius, į dangų ir suprantam, kad baltosios naktys dar tęsiasi. Lendam į palapines gal apie 1:00, bet lauke vis dar šviesu. Uodai, beje, pripranta prie Autan per 20 sekundžių, prie Ben's 100 per 40 sekundžių ir vėliau gelbėtis reikia tik judant palei laužą. Prie dūmų irgi pripranta :)

2017 liepos 3 Dienos planas pasiekti kaimelį šalia Onegos ežero, kur turėtume rasti Andrej'ų, kuris galbūt galės mus nuplukdyti į Kiži salą. Važiuojam į Medvežjegorską, randam tanką, randam kur pavalgyti ir prisipylę degalų judam į pusiasalio pietinį tašką. Nuo Medvežjegorsko iki Andrejaus kaimo geresniu keliu apie 147 km, o aš su pilnu baku galiu nuvažiuoti ~300 Km, tai rinkomės ne asfaltą aplinkui, o tiesesnį kelią, kuris buvo dar ir smagesnis, platus, pakankamai lygus, gerai suplūktas miško kelias. Visai smagiai pralėkėm pirmus 100 Km ir stojam apsipirkti maisto atsargų paskutinėje kaimo parduotuvėje, nes toliau nebebus kur. Prisikraunam atsargų ir lekiam paskutinius 35 Km "remontuojamu" žvyrkeliu. Panašu, kad jis niekada nebebus suremontuotas, nes realiai kelias į niekur. Skaldos akmenys labai aštrūs, kiek nejauku važiuoti prisikrovus pakankamai nemažai svorio, bet apsipratę įsįvažiuojam, didinam greitį. Kartais tenka aštriai stabdyti, nes vietoj tiltukų per upelius yra duobės iš kurių išvažiuojant šoktelim į orą. Po penktos ar aštuntos tokios duobės darosi nebe taip nuobodu ir gana greit prasukam tuos likusius kilometrus. Iki ežero likus apie 500 metrų randam kelis automobilius, nes jiems per purvynus nepravažiuoti. Mes ant dviejų ratų nesunkiai prisibraunam iki ežero. Aplinka nežada nieko gero. Yra kažkokia sodyba, bet kaip vėliau išsiaiškinom, šeimininkai ne labai draugiškai nusiteikę sutikti atvykėlius. Uodai jau čia, tik praverk šalmą. Gerai, kad Andrejų visgi randam, jis pažada nugabenti mus į salą, leidžia prisiglausti pas jį kieme... na ne visai kieme, nes kiemas niekada nešienaujamas, bet galim įsikurti ant takelio iš jo namo, link ežero. Čia nupjautas kokių 30 kv. m. žolės plotelis, kuriame mums užtenka vietos pastatyti palapines, susikurti laužą ir pasidaryti stalą iš šalia besimėtančio rasto pusės. Vėl smagi vakaro rutina - alus, maisto gaminimas, laužo kūrenimas (Andrejus sakė - malkų imkit kiek reikia, no problem. Paėmėm.) Uodai nebijo mūsų purškalų. Nebijo karščio, dūmų.

Andrejus menininkas, atvykęs į šitą skylę iš Maskvos prieš 30 metų. Sako, atvažiavau, patiko ir pasilikau. Taip ir sėdi ant kranto, vežioja turistus kateriuku, tapo ant simbolinių Kiži vienuolyno stogo čerpių, kurias jo draugas saloje tašo kirviu iš uosio.

Vakaras prie laužo gaminant maistą ir tiesiog slepiantis dūmuose nuo uodų. Po vidurnakčio saulei dar iš kažkur raudonai šviečiant, lendam į palapines.

2017 liepos 4 Lendam lauk ir staigiai pakuojamės daiktus, nes debesys nieko gero nežada. Vos spėję susivynioti sulaukiam lietaus. Velkamės lietaus aprangas, moto batus ir plaukiam su Andrejum į salą. Pusryčių netekome, nes palikom ant stalo. Kažkokie žvėreliai pavogė dešrą ir suėdė duoną iš vidaus, liko tik pluta. Pasitenkinom šprotais ir agurku. Atplaukę į salą radom kur brangiai ir neskaniai pavalgyt, bet vis šis tas. Pasistiprinę apeinam pusę salos, apžiūrim restauruojamą vienuolyną ir dar kelis namus pakeliui. Visa sala, tai muziejus panašus į mūsų Rumšiškes, tik turi tą įspūdingą cerkvę. Per keletą valandų apeinam ratuką, grįžtam į prieplauką, skambinam Andrejui, kad pargabentų į krantą. Persikėlę atgal sėdam ir lietui lynojant važiuojam atgal į Medvežjegorską. Čia vėl pietūs ir tolimesnių nuotykių planavimas. Nusprendžiam dar aplankyti vietinių rekomenduotą vietą, kur atsiveria miestelio ir ežero panorama nuo kalno ir sena kalne įrengta "tunelinė kazarma". Su ta panorama pamatom, kad ateina lietus. Nespėjus išvažiuoti iš miško pradeda pilti stiprus lietus, kuris mus lydi iki Petrozavodzko. Lietus baigėsi, bet jau nusprendžiam išsidžiovinti viešbutyje. Randam neblogą už padorią kainą su saugomu kiemu. Netoliese gaunam puikią kaukaziečių gamintą vakarienę ir grįžtam ilsėtis.

2017 liepos 5 Rytas gražus, pusryčiai viešbutyje pusė velnio, pakuojamės mantą ir judam link Ladogos. Aiškaus tikslo neturim, tai pasirenkam miestelį Ladogos šiauriniam taške - Sortavala. Kuo arčiau Ladoga, tuo smagesnis kelias. Posūkiai ir kalniukai neleidžia atsipalaiduoti, bet motociklu važiuoti pasakiškai geras kelias. Pietaujam miestelyje Karelijos tradicinius patiekalus - žuvienę, žuvies troškinius ir pradedam nakvynės paieškas. Nemažai prasimakalavę visomis kryptimis aplinkui, randam padorią stovyklavietę ant Ladogos kranto. Gana stiprokas ir ne šiltas vėjas, bet yra pliusų - nėra uodų. Tiesa atėjus vakarui vėjas aprimo, uodai mus rado. Vakarojam prie laužo lesindami uodus, bandom (nesėkmingai) pažvejoti ir einam miegoti.

2017 liepos 6 Žiūrint į dangų vėl norisi greičiau susipakuoti. Spėjom ir susipakuoti ir papusryčiauti, bet kavą teko gerti jau su visa apranga, nes pradeda lynoti. Šiandien planuose aplankyti marmuro karjerą ir krioklį pakeliui. Ryte šalia savo stovyklavietės dar aplankom muziejų "Dača Vintera", apie kurį nesiplėsiu. Iki krioklio reikėjo sukti nuo pagrindinio kelio ir 10 km važiuoti remontuojamu keliu, t.y. biraus smėlio kelias, kuris gerokai dulka, bet visai smagiai nuvažiavom. Grįžtant tie patys 10 km jau daug greičiau, nes važiuojam kelių minučių atstumu, kad mažiau dulkėtų ir išlindę į asfaltą atlekiam į Ruskealos marmuro karjerą. Perkam bilietus į ekskursiją požeminėmis šachtomis (bilietas 1200 Rub arba 18,5€ žmogui) pasivaikščiojus šachtomis sėdam į laivelį, kuris ežeru parplukdo į starto vietą. Ežeras, tai gruntinių vandenų užpilta marmuro šachta, kurios gylis siekia 70 m! Kultūrinė programa baigta, judam link Peterburgo ir pusiaukelėj ieškom vietos nakvynei.

dar pildau (2017-11-13 21:26)

baigėsi entuziazmas rašyti :(