2016 ruduo: Karpatai
Pradžia tinka nuo pernai:
2016 rugsėjo 3 Startuojam dviese 8 val. ryto Kaune, tikimės savaitę pasitrinti Karpatų kalnų viršūnėmis. Pirmos dienos tikslas (520 Km) prašokti Baltarusiją ir nakvoti Kovelyje, Ukrainoje.
Pirma diena jau ir įveikta. Bandau įkelt nuotrauką, bet kažkodėl telefone apversta, tai nekeisiu, nes alus gali išbėgti. Jokių nuotykių, nieko ypatingo, tiesiog ramus važiavimas puikiais Baltarusijos keliais ir keliasdešimt kilometrų kratymosi Ukrainoje. Papietauti bandėm Svislač miesto gimtadienio šventėje. Geriau būčiau nevalgęs. Apskritai Baltarusijoj keistai jaučiuosi maitinimo įstaigose.
Oro prognozės, kaip ir pernai, bando mus gąsdinti, tai kas 15 min tikrinam telefonus ar neteks vėl keisti važiavimo planų ir varyt kur nors į Rumuniją. Vėlai vakare prognozės gerėja, lietų rodo tik pirmadienio vakare.
2016 rugsėjo 4, sekmadienis.
Sekmadienis, saulėtas šiltas rytas, lengvi pusryčiai ir nusprendę nekeisti planų, važiuojam į naujausią Karpatų slidinėjimo kurortą - Bukovelį. Vėl be nuotykių, ramiai susukam apie 450 km, pakeliui kertam arbūzą
ir įsikuriam viešbutyje už 200 grivinų = 6,9€ parai. Kaina už kambarį, ne už lovą. Aišku gaila, pusryčiai neįskaičiuoti. Buvome ten 2013 metais, tai maloniai nustebino kaip stipriai į gerąją pusę pasikeitė miestelio aplinka. Vakarieniaujam Grybų name, užsakius alaus atneša prezentą (1 foto) ir čekyje vėliau pamatau kaip jis pavadintas (2 foto). Šiaip tai kažkokiu būdu trinti lašinukai su česnaku. Super užtepėlė.
Pavakarieniavę apeinam miestelį, susirandam pirtelę, užsisakom programą rytojaus vakarui.
Apie pirtį nesiplėsiu (yra ką papasakot, bet atsibos skaityt), bet jei teks proga pabuvoti Bukovelyje, būtinai apsilankykit toje pirtyje. Ir visko matę būsite nustebinti programos.
Tokie aparatai gali jus pavėžinti po apylinkes:
Rytoj žada kažkiek lietaus, bet kuo labiau vakarėja, tuo gerėja prognozė, taigi bandom tikėti, kad nelis arba lis tik vakare ir planuojam susirasti keliukų į viršūnes. Vienas iš tikslų - nebeveikianti Observatorija Pip-Ivan kalno viršuje.
2016 rugsėjo 5, pirmadienis
Rytas išaušo gražus, saulėtas, šiltas. Nusprendžiam, kad neapkrauti pilvų pasitenkinti minimaliais pusryčiais: jogurtas + kava parduotuvėje / kavinėje. Nežinojom kas mūsų laukia, būtume gal normaliau pavalgę. Išjudam link tikslo, kuris už ~40 km. Apie 20 km važiuojam įprastu Ukrainietišku asfaltu ir likę ~20 km žvyrkeliu / akmenkeliu.
Tenka stoti ir nuleidinėti orą padangose, kad dantys liktų sveiki, nes purto nežmoniškai. Važiuojam ~40km/h, lenkiam keletą sutiktų automobilių, kurie lekia maždaug 20 km/h dėl kelio ypatumų. Galiausiai privažiuojam pasienio postą.
Kareivukai tikrina pasus, registruoja ir sako, kad į Pip-Ivaną nenuvažiuosim, draudžiama. Bet galų gale praleidžia važiuoti toliau ir pasidairyti pakalnėje. Už poros kilometrų randam brastą per upeliuką ir vartus link kalno
ant kurių prigrasinta, kad važiuoti draudžiama. Yra kitas keliukas, prie kurio nieko neparašyta, bet mums akivaizdžiai per statu. Na arba per daug akmenuotai statu, kad rizikuoti. Užlipam tuo stačiu šlaitu pasidairyt, įsitikinam, kad per statu, sutinkam vietinius turistus, kurie pataria važiuoti per tuos vartelius. Pravažiuojam "į kiemą", iš namo (kažkas panašaus į mūsų girininkiją) išbėga moteriškė, sustabdo mus ir aiškina, kad negalima ten važiuoti, bet po trumpų derybų draugiškai praleidžia. Nes juk visi ten važiuoja :)
Pradedam kilti į kalną. Pradžia daug žadanti, keliukas nėra baisiai status ir lengvai įveikiam pirmus etapus iki šlapio purvo kliūčių, kur jau reikia stabtelėti ir apsidairyti, kad nesusmegti košėj.
Toliau vėl truputį stačiau, vėl per miškelį, kol gana aukštai (~1600m virš jūros lygio) baigiasi medžiai ir prasideda sunkiai įveikiamos stačios ir labai akmenuotos atkarpos. Išlindę į laukymę pamatome, kad visgi viršūnės mums nelemta pasiekti - toliau dar stačiau ir dar didesni akmenys ant "kelio". Lipam dar kokius 20m į viršų pasidairyti, pasidarom kelias nuotraukas,
pavalgom mėlynių, kurių ten apstu ir gaila, bet tenka leistis žemyn nepasiekus viršūnės, kuri rodos ranka pasiekiama (2 foto).
Žemyn, deja, daug sunkiau nei kilti į viršų. Motociklas slysta akmenimis, stabdyti galu nepakanka, nes tiesiog čiuožia, keletą kartų paguldau per daug užspaudęs priekinį stabdį,
bet su minimaliais nuostoliais nusileidžiam žemyn ir patraukiam ieškoti maisto, nes energijos išdeginom pakankamai daug. Su maistu tokiuose kaimuose ne kas, tai pasitenkinam pora litrų giros kaimo parduotuvėlėj. Pakeliui maisto taip ir neradom, bet nelabai ir ieškojom, nes artėjo laikas eiti kelioms valandoms į pirtį, taigi diena buvo gana sekinanti. Pirtis pribaigė.
2016 rugsėjo 6, antradienis
Ši diena skirta lengvesniam pervažiavimui į kitą kurortą, praeityje gerai žinomą slidininkams - Slavske. Atstumas kaip ir nedidelis, apie 330 km, bet žinant situaciją su keliais, laiko užima tikrai nemažai. Viename miestelyje randam kvartaliuką įspūdingų namų, kurie pradėti statyti gana seniai ir panašu, kad jau nebebus pabaigti.
Pusiaukelėje netikėtai randam žuvies restoraną,
kur mums pagauna po upėtakį ir iškepa ant žarijų. Gavę WiFi tikrinam kokį kelią pasiūlys Google maps.
Renkamės ilgesnį kelią, nes trumpesnis jau mums žinomas iš ankstesnių metų. Ten važiuosime rytoj be daiktų. Atvykstam į Slavskę, daug negalvodami atvažiuojam į jau gerai žinomą viešbutuką "Smerichka". Gaunam kambarį už 200 grivinų (prašė 300, bet Darius moka derėtis), įsikuriam ir kertam po kepsnį planuodami rytojaus kelius.
2016 rugsėjo 7, trečiadienis
Geriausia diena kalnuose. Kol nepakilo rytinis rūkas važiuojam į miestelio centrą, perkam turgelyje vietinės gamybos avių vilnos kojines namiškiams, sulaukiam kol prasisklaido rūkas. Turim planą minimum - pasivažinėti netoliese esančiais kalnais ir neturim plano maximum, kurs netikėtai greit atsirado ir sėkmingai jį įgyvendinom, nes planas minimum pasirodo buvo per lengvas. Nusiėmę nereikalingus daiktus, nuleidę orą ratuose, leidžiamės į kalnus. Na labiau į kalvas netoliese
(Šiose nuotraukose matosi koks kelias jūsų laukia, jei važiuosite pagal Google maps trumpesniu keliu)
ir bandom nuvažiuoti iki kalnų ežero Vita ir jei viskas gerai, tęsti kelionę į Pylypets miestelį. Pirma dalis lengvai ir greitai įveikiama, prie ežero arti neprileidžia (galima pasivaikščioti už 20 grivinų (0,67€), bet ir nėra ko ten stoti - viską pamatę
atvažiuojam prie Pylypets keltuvo ir gerdami kavą nutariam kilti į viršų. Na ne keltuvu aišku.
Čia mes jau antrą kartą, bet 2013 dėl įvairių aplinkybių mums taip ir nepavyko užkilti iki viršaus.
Dabar ir oro sąlygos ir patirtis jau leido be didesnio vargo užkopti į viršūnę, nuo kurios pradėjom blaškytis nuo vienos viršūnės ant kitos, kol nusprendėm, kad prisižiūrėjom vaizdų iki soties
ir laikas grįžinėti į "bazę". Vienas draugas prašė atsiųsti nuotrauką nuo aukščiausios viršūnės, tai ne pagal metrus virš jūros, o pagal pavadinimą (Didysis viršus:)) šita viršūnė tiko labiausiai.
Pasismaginę viršūnėmis, nusileidžiame žemyn prie Pylypets ir laukdami maisto grožimės rastinio namo statyba.
Ukrainoje apie saugumo techniką dar niekas negirdėjo. Darbininkai zuja su benzo pjūklais be jokių ausinių, akinių ar pirštinių to namo sienų pakraščiais, ką jau kalbėt apie kokius nors saugos diržus...
Papietaujam ir tuo pačiu keliu per kalnus grįžtame į Slavskę. Čia dar kartą pabandom truputį pakilti į Trostian kalną, bet nesėkmingai kaip ir prieš kelis metus - per statu ir daug didelių akmenų. Nusprendžiam nerizikuoti susižaloti, leidžiamės į miestelį ir susirandam plovyklą, kur už kelias grivinas nusiplaunam purvus ir prisipučiam oro į padangas. Grįžę įdomumo dėlei vakarieniauti nueinam į netoliese esančią kitą poilsio bazę - Slovjanka.
Maistas, kaip ir visur Ukrainoje, kokybiškas skanus ir pigus. Grįžtam pro motociklus, randam naktinį sargą ir ramūs einam miegoti.
2016 rugsėjo 8, ketvirtadienis
Jau pakeliui namooooo. Pusryčiai, daiktų pakavimas, ir dar neatšilus orui važiuojam iki Lvovo. Kadangi kelias geras, o atstumas iki Kovelio nedidelis, nusprendžiam pasidairyti po Lvovą.
Parkuojamės pačiam centre ir vaikštom senamiesčio gatvelėm. Pakeliui randam ir aplankom istorijos muziejų, teisingiau būtų nedidelį ginklų muziejų, bet ta proga dar pamatom įžymųjį Griunvaldo mūšio paveikslą, kuris ten eksponuojamas. O pietauti keliaujam į slaptą restoraną, apie korio egzistavimą sužinojom iš pernai sutikto Lvove ukrainiečio enduristo. Nežinant - jokių šansų surasti, nes jokių ženklų apie nėra. O žmonių viduj pilna ir vos gavom vietą prie stalo. Nuotraukose įėjimas.
Reikia pasibelsti ir pasakyt slaptažodį. Restoranas - požeminis karinis bunkeris, pats įdomumas jį rasti ir patekti į vidų.
Po pietų vėl nuobodus kelias iki Kovelio. Likus 20 km vėl randam ir sukertam pusę arbūzo, važiuojam į jau išbandytą viešbutį. Su vakariene susimovėm, nes sugalvojom vyriškai pavalgyt - šonkauliukų. Nepavyko išsiaiškint kokie jie dydžio ar kiek svorio reikia, kad užtektų pavalgyt. Padavėja parodo, kad bus maždaug 10 cm ilgio kauliukai, tai sakom ok, po 4 vnt. Po valandos laukimo atneša.... Jie po 20 cm ir gaaaausu mėsos. Čekyje vėliau pamatom, kad 1300 gr. mėsos. Na nieko 23 valandą pats tas. Bet bent jau labai skanūs.
2016 rugsėjo 9, penktadienis
Ir diena kai nebėra ką pasakoti. Tiesiog 500 km gerų kelių, kuriuose beveik nėra transporto, pora bakų pigaus benzino, už kurį reikia mokėti prieš pilant ir rublių likučių išleidimas Gardino parduotuvėje.
Faktai:
Viso 2360 km / 7 dienos / biudžetas 250€
Baltarusijoj keitėm po 50€ ir be reikalo, nes kurui ir maistui būtų užtekę po 30€. Likusius tiesiog teko prapirkti grįžtant.
Ukrainoj keitėm po 125€, už kurą Ukrainoj mokėjau kortele, viso 40€
Pirtis 35€ (verta!)
Maistas visur (tik ne Baltarusijoj) skanus, žmonės draugiški, vaizdai gražūs. Rekomenduojamas maršrutas!
p.s. į veidrodėlius vis dar niekas nežiūri, lenkiant reikia signalinti.
----
Na ir filmukas: